SPAUDA

"Šiauliai plius" pradeda naują rašinių ciklą "Kada paskutinį kartą..." Tai interviu su žinomais Šiaulių žmonėmis ne apie jų pasiekimus, o apie pačius žmogiškiausius dalykus - svajones, prisiminimus, vaikystę, viltis. Juk pašėlusiu greičiu lėkdami dažnai nebemokame sustoti ir tiesiog pažiūrėti į debesis...

- Žiūrėjote į debesis, žvaigždes?

- Gyvenu septintame aukšte, todėl visada matau ir debesis, ir žvaigždes... O iš tikrųjų labiausiai mėgstu rugpjūčio naktis kaime. Tada žvaigždės taip arti, o svajonės atrodo ranka pasiekiamos... Debesys gražiausi saulei tekant ar leidžiantis – spalvos ir formos fantastiškos! Vaikystėje mėgdavau gulėti ir žiūrėti į debesis, bandydamas juos atpažint – štai ten drakonas, ten pasakų pilis, o ten – sūrio gabalas, pragraužtas pelių...

- Skynėte žibuokles?

- Jei atvirai – prieš daugelį metų (bet jau nebebuvau vaikas) mamai. Dabar kartais skinu turgelyje pas bobutę ir dovanoju savo gyvenimo moteriai.

- Bučiavotės?

- Nekuklus klausimas, – pasakytų Lapinas iš "Serenados" (šiame "Avilio" spektaklyje suaugusiesiems A. Pakulevičius vaidina Lapiną - aut. past.)... Kiekvieną dieną daugelį kartų bučiuoju mylimą moterį, labai retai bučiuojuosi sveikindamasis... Bučinys – per daug intymus veiksmas, kad jį dalytum į kairę ir į dešinę.

- Padėjote kitam?

- Negaliu pasakyti. Greičiausiai to neužfiksuoju, o kartais gerai būtų, jei mane patį kas nors nutvertų už rankovės, lendantį po mašina... Šiaip geri darbai nedaromi norint pasigirti. Nes visos parodomosios "gerumo" akcijos akivaizdžiai kvepia savireklama...

- Pasodinote medį?

- Paskutinis mano sodintas medis – obelis kaime prieš penkiolika ar daugiau metų... O turint galvoje tai, kad kiekvienas vyras turi pasodinti medį, užauginti vaiką ir pastatyti namą, tai medį pasodinau, vaikus auginu ir statau... teatrą. Manau, kad namą kažin ar kada nors pasistatysiu... Bet vilties neprarandu.

- Sportavote?

- Geriausias sportas man – dekoracijų nešiojimas, pavyzdžiui, į kokios nors mokyklos trečią ar ketvirtą aukštą. Tada dirba visos raumenų grupės. Būtų gerai nueiti į kokią nors treniruoklių salę, bet tam nesurandu laiko. Kartais pagalvoju, kad visai neskiriu laiko sau – visą laiką ir jėgas "suryja" teatras. Tikra tiesa – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas.

- Verkėte?

- Argi iš tokio "titnago" ašarą išspausi...

- Nuoširdžiai juokėtės?

- Šiandien - iš anekdoto apie vienuolę ir prostitutę. Šiaulių filharmonijos direktorė Nijolė Saimininkienė pasakojo. "Važiuoja taksi vienuolė. Mašiną stabdo prostitutė. Taksistas klausia: "Ar paimsim?" Vienuolė atsako: "Visi mes Dievo vaikai". Važiuoja toliau kartu. Vienuolė ir klausia: "O jūsų suknelė už... tai?" "Žinoma", - atsako prostitutė. Vienuolė vėl klausia: "O papuošalai irgi už tai?" "Be abejo", - atsako prostitutė. "O kailiniai irgi už...?" - "Na taip". Vienuolė: "O mūsų abatas tik šventus paveikslėlius už tai dalija..."

Jeigu rimtai – juokiuosi retai. Dažniau juokauju...

- Skaitėte knygą?

- Visai neseniai – visas Vytauto V. Landsbergio knygas vaikams. Derinau malonumą ir naudą. Nusprendžiau statyti "Arklio Dominyko meilę". Savo malonumui paskaityti dabar tenka retai, bet juk reti malonumai teikia daugiau pasitenkinimo. Tiesa?

- Buvote kine?

- Kine lankausi retai. Paskutiniai matyti filmai – "Žiedų valdovas" ir "Ledynmetis - 2".

- Atostogavote?

- Ū-ū-ū... Seniai... Šią vasarą pusantro mėnesio praleidome Šventojoje, bet tai buvo ne atostogos, o darbas. Įtariu, kad atostogauti tiesiog nebemokėčiau. Neįsivaizduoju savęs kur nors dykinėjančio... Matyt, esu tipiškas darboholikas.

- Žaidėte su vaikais?

- Po šv. Kalėdų šachmatais su savo vaikais Dominyku ir Jokūbu. Prieš Jokūbą laimėjau, o Domui prakišau. Apie kalėdinius renginius nepasakosiu – būsiu pažaidęs su kokiais 3000 vaikų.

- Čiuožėte nuo kalno rogutėmis?

- Prieš ketverius metus dar gyvenome Panevėžyje. Kieme prie namo buvo nemažas kalnelis, o ta žiema buvo tikra žiema, ne tokia kaip šiais metais... Gerai prisimenu tą smagumą... Matyt, "vaikėju", o gal ir suaugęs nebuvau...

- Buvote pas gydytoją, sirgote?

- Kai persikėlėme į Šiaulius, reikėjo susirasti šeimos gydytoją, tada ir buvau paskutinį kartą – prieš pusantrų metų. Sirgau? Sloga ar peršalimas – ne ligos, rimtesnėmis – nežinau, o kai nežinai, tai ir nesergi.

- Jautėtės įsižeidęs?

- Bendrauju su žmonėmis, kuriuos gerbiu aš ir kurie gerbia mane.

- Įžeidėte kitą?

- Stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi.

- Braidėte po rasą?

- Šią vasarą pajūryje. Joninių rasa nusiprausiau, gal todėl jaučiuosi kur kas jaunesnis, nei atrodau. Sako, kad rasa atjaunina, bet bijau, kad nebepadės.

- Išlipote iš lovos ne ta koja?

- Mano abi kojos kairės, todėl visada išlipu ta pačia.

- Pakėlėte balsą?

- Esu atbuleikis – kai kiti kelia balsą, aš kalbu vis ramiau. Padeda visais gyvenimo atvejais.

- Turėjote "fanarą"?

- Prieš kokius trejus metus, bet ne nuo kumščio – tiesiog durys buvo per siauros.

- Buvote bažnyčioje?

- Per šv. Kalėdas. Nesu praktikuojantis katalikas, bet bažnyčia priartina prie amžinybės, nuvalo kasdienybės apnašas.

- Remontavote būsta?

- Neturiu savo namų, todėl būsto neremontuoju. O jeigu būsto remontu galima laikyti vandens čiaupo pakeitimą virtuvėje, tai prieš kokį mėnesį ar du. Ir tai buvo didžiulis įvykis šeimoje ir pasiekimas man.

- Valgėte ledus?

- Visai neseniai – vanilinius su vyšnių uogiene ir brendžiu. Patys skaniausi – vaikystės, vaisiniai, po septynias kapeikas. Dabar tokių nebėra... Žinoma, dabar skanesni, bet vaikystėje viskas kitaip... Laimingas laikas, tikiuosi į jį sugrįžti po kokių 20-30 metų.

Kalbino Oksana Laurutytė