SPAUDA

Šiaulių lėlių teatras „Avilys“, vadovaujamas Arūno Pakulevičiaus, rugsėjo 8-osios vėlyvą vakarą, atslūgus „Šiaulių dienų“ renginių, skirtų miesto 770-mečiui, karštinei, suaugusius žiūrovus pakvietė į premjerą „Serenada“ (pagal Sławomiro Mrożeko pjesę). Šiaulių filharmonijos fojė publikos laukė staliukas su vyno taurėmis, o laiptų šonuose intymią šviesą skleidė žvakutės.

Vaišės, gėrimai teatre – ne naujiena. Kada nors reiks „suregistruoti“ šiuos linksmus prisiminimus… Šitaip publika nuteikiama atsipalaiduoti spektaklyje, pailsėti po dienos darbų. Suaugę žiūrovai retokai lanko lėlių teatrą, tad suprantama šiauliečių lėlininkų pastanga tokiu būdu atkreipti dėmesį į šį teatro žanrą.

Spektaklis anonsuotas kaip „vakaro kabaretas tik suaugusiems“. „Tik suaugusiems“ šiame spektaklyje reiškia išryškintą vyrų ir moterų abipusio „seksualinio geismo“ temą. Lapinas (A.Pakulevičius) vilioja Višteles (Rita Kiškūnaitė, Renata Savickaitė, Viktorija Krivickaitė). Šios, susidomėjusios svečiu, iš pradžių vaidina doras paukštyno gyventojas, juolab kad tvarką namuose palaiko ir Gaidys (Rolandas Brašiškis). Tačiau, atėjus nakčiai, visos „damos“ viena po kitos išsliūkina į slaptus pasimatymus su Lapinu – šiam net labai stengtis nereikia, norint jas suvilioti. Kas tarp jų įvyksta (daugybė lytinių aktų įvairiomis pozomis), rodo skaidrės. Po to? Kiekviena vištelė šokio žingsniu didžiuodamasi neša po kiaušinį, o kitoje jo pusėje pavaizduota po lapiuką… Gaidys tokios „smulkmenos“, atrodo, nepastebi… Spektaklio režisieriaus Stanislavo Železkino (Rusija) požiūriu, tai, matyt, juokinga. Ar pasakoma kas nors nauja apie palaidūnų – vyrų ir moterų – vergystę prigimčiai ir instinktams? Kažin. Ar spektaklis – originalus kūrybinis darbas? Nežinau, patikrinti sunku (ne visi Rusijos lėlių teatrai, ypač regionų, turi savo interneto puslapius), o remtis nuogirdomis – nesolidu. Tačiau spektaklių tiražavimas – paplitęs reiškinys didelę teatro rinką turinčioje Rusijoje.

2002-aisiais Vilniuje, III tarptautiniame universitetų teatrų forume, tą pačią S.Mrožeko pjesę vaidino Kauno technologijos studentų teatras (režisierius – Robertas Vaidotas). Šmaikštus kauniečių spektaklis buvo daug turiningesnis, jame buvo atskleista mūsų laikų bėda – manipuliacija naiviais žmonėmis, savanoriškas jų parsidavimas.

Šiauliečių spektaklis, nepaisant režisieriaus „lengvabūdiškumo“, nusipelno ir keleto gerų žodžių. Pirmiausia – dėl dailininko Jevgenijaus Bondarenko (Ru¬sija) sukurtos subtilios scenografijos ir šmaikščių višteles vaizduojančių lėlių. Iš pradžių vištelės pasirodo kaip kibirai su metalinėmis galvomis (neva Lapinui neįveikiamos „tvirtovės“). O į pasimatymus jau eina minkštos lėlės: viena tik akį Lapinui – mirkt, kita, krūtine puikuodamasi, retsykiais ją demonstratyviai pasitaiso…

„Avilį“ Šiauliuose prieš kelerius metus įkūrė lėlininkai A.Pakulevičius ir R.Kiškūnaitė (S.Železkinas – buvęs jų pedagogas Jaroslavlio valstybiniame teatro institute). Šiame spektaklyje drąsiai „lengvabūdiškus“ personažus kuria ir Šiaulių universiteto studentai, taigi lėlininkų gretos Šiaurės Lietuvoje gausėja. Gal kurdami kitą spektaklį „Avilio“ vadovai labiau pasitikės mūsų menininkais (Lietuvoje nestinga talentingų lėlių teatro dailininkų, o režisierių – išties deficitas) ir labiau gerbs žiūrovus? Juk ne visiems įdomus kaimynų gyvenimas „pro rakto skylutę“. O temų satyriniams spektakliams apie mūsų tikrovę tikrai nestokojame.